MŪSŲ DEVIZAS:

 MAŽAIS ŽINGSNELIAIS, ASMENINIŲ POKYČIŲ LINK!!!

Rūta, 17 metų.

„Su manimi niekas nebuvo kalbėjęs apie psichinę sveikatą, todėl neturėjau supratimo, kas su manimi vyksta...

Kiekvieną rytą prabudusi klausdavau savęs, ar yra kokia priežastis keltis iš lovos ir pradėti dieną. Ėmiau vengti vietų, kuriose daug žmonių, nenorėjau susitikti su savo draugais, pradėjau gėdytis savęs. Aš bijojau visko. Ir nenorėjau gyventi. Tokie jausmai manęs neapleido ilgai... iki tos dienos... dienos, kai nusprendžiau, kad laikas padėti tam tašką.  

Aš supratau, kad man reikia profesionalios pagalbos, nes nesuprantu, kas vyksta su manimi, mano kūno pojūčiais ir jausmais. Aš jaučiau vieną didžiulę tuštumą ir tarsi plytų sieną tarp savęs ir ateities. Jokios vilties, nors menkiausios priežasties gyventi...

Draugų ratas vis siaurėjo. Mano vaikinas pasakė, kad sukeliu jam per daug streso ir paliko mane. Tėvai taip pat nežinojo, kaip man padėti. Nemačiau prasmės gyventi ir supratau (manau, pačiu laiku), kad be specialisto pagalbos neapseisiu. Kreipiausi į psichologą.

Diagnozė buvo netikėta: nerimas ir depresija. Išsigandau. Bet išsigandau ne tiek diagnozės, o kokia bus žmonių reakcija. Buvau įsitikinusi, kad daugelis žmonių į psichologinius sunkumus vis dar žiūri, kaip į psichinę ligą, klijuoja etiketes. Aš turėjau labai mažai draugų, o jeigu jie dar sužinos, kad aš sergu šiomis ligomis vadins mane kvanktelėjusia. Dabar suprantu, kad bijojau be reikalo ir gailiuosi tik vieno – kad pagalbos nesikreipiau anksčiau.

Praėjus šešiems mėnesiams nuo psichoterapijos pradžios galiu pasakyti, kad jaučiuosi daug geriau. Taip, būna dienų, kai apima prasta nuotaika, dalykai atrodo prasčiau nei yra iš tikrųjų. Bet kam tokių dienų nepasitaiko? Tačiau dabar aš žinau, ką ir kaip su savo blogomis mintimis ir jausmais turiu daryti! Vėl pamažu atrandu malonumą bendraudama su draugais, tėvai mane labai palaiko. Sportuoju, mokausi, kuriu planus ateičiai. Bet svarbiausias dalykas, ko išmokau – visada yra vilties. Turiu daug priežasčių sakyti gyvenimui TAIP.

Norėjau šia savo istorija pasidalinti su Jumis, kad skaitydami suprastumėte tai, ko nesupratau aš – Jūs esate verti ir svarbūs.“